„Artumos“ skaitytojus, ðásyk kvieèiamus stabtelëti prie vaidmenø ávairovës ir pasidalijimo temos, naujajame numeryje pasitinka netikëtas teiginys: Dievas yra kaip motina!

Na, jeigu pats Dievas imasi tokiø mûsø akiai netikëtø vaidmenø (juk já suvokiame kaip Tëvà, taigi ir jo meilë mums atrodo „tëviðka“), kuo tada kiekvienas ið mûsø, jau bûdami þmonës, vyrai ar moterys, dar galime tapti – dël kito ar dël paties Dievo ðeimoje, Baþnyèioje ar pan.? Kas èia mums galëtø parodyti didþiausià pavyzdá?

Taip, tai Dievo Motina, bet ðia proga dar galima daug kà pasakyti ir paskaityti. Pvz., kaip argumentuotai kun. Danielius Dikevièius aktualizuoja tikràjá pamaldumà Švè. Mergelei Marijai, kaip gyvai ses Viktorija Pleèkaitytë MVS pristato ðá aistringà pal. Jurgio Matulaièio pamaldumà.

Tegul tai bus patikimi kelrodþiai geguþiniø pamaldø dalyviams, na, o Sekminës teprimins, kad tik Šventajai Dvasiai, kaip sako t. Antanas Saulaitis, priskirtinas vedimas Baþnyèioje. Be kita ko, þurnale klausiama, ar dþiaugiasi joje savo vaidmeniu moterys, jei, kaip raðo Tomas Viluckas, dþiaugtis moka netgi pats Dievas? Á tai atsako Vaida Spangelevièiûtë-Kneiþienë – norint tarnauti Baþnyèioje, pasirodo, labiausiai reikia atviros ðirdies, nebûtinai titulo ar sutanos.

Kitas svarbus akcentas þurnale – vaidmenø ávairovë ir pasidalijimas ðeimoje. Apie vyrø ir þmonø vaidmenø stereotipuose pasiklydusias ðeimas raðo Zita Vasiliauskaitë. Svarstantiems „lygias teises“ ðeimoje Dalia Lukënienë iðkelia toli graþu nelygias vyrø ir moterø galimybes. Kun. Kæstutis K. Brilius MIC primena: ðeima – kaip organizmas, gyvuojantis tik tada, kai visos kûno dalys veikia iðvien. O Indrës ir Ramûno Auðrotø ðeima dalijasi, jog tai ne jauèiø tempiamas jungas, bet kopimas drauge á svaiginantá kalnø aukðtá. Numeryje spausdinamas idealios moters-þmonos paveikslas ið Biblijos Patarliø knygos, taèiau klausimas, kokià moters bûdo savybæ ávardintume kaip svarbiausià ðiais laikais, be abejo, lieka atviras. Kaip vienas atsakymø – Dovilës Zelèiûtës moteriðkas „atsidûsëjimas“.

Kitos, „þemiðkesnës“, temos „Artumoje“ – galima ar negalima mûsø ðalyje kûdikio susilaukti... namuose? Cezario pjûvis – ar toleruoti ir kuriais atvejais? Santuoka – teisinis ar prigimtinis dalykas?

O kas atsitinka, kai, pasak Antano Gailiaus ne gyvename, o tik vaidiname? O kas, jei gyvenime atitenka ir labai netikëti vaidmenys, kaip numeryje aptariamos naðlystës (paðvæstosios!), kaip Vandos Ibianskos jautriai apraðytosios karþygës ir ðventosios Joanos Arkietës? O kaip, nors ir nepasiekiant ðventumo aukðtumø, likti bent þmogumi ir iðmokti dalytis – pareigomis, vaidmenimis? Juk, kaip raðo kun. A. Kazlauskas, pagal iðganingàjà krikðèioniðkàjà matematikà, „dalijantis tuo, kà turi, ne tik nemaþëja, bet ir prieðingai – didëja...“?

Klausimø sumaiðty tenuramins skaitytojà Šventosios Šeimos ramybë, sklindanti ið Ivano Marko Rupniko SJ mozaikos þurnalo virðelyje. Tegul pagarba ir tyra meilë teapgaubia visas Motinas, Mamas, Mamytes, Dievo gyvybës ir ramybës neðëjas! Juk jos jau pasidalijo!

Rûta LAZAUSKAITË